Šiandien gali iš naujo nuspręsti, kas esi
"Šiandien gali iš naujo pasirinkti, kokį gyvenimą gyvensi. Gali iš naujo nuspręsti, kas esi. Gali atsistoti prieš tą kalnų grožį bei didybę ir prisistatyti visam pasauliui."
Penkios ryto.. Kokia fantastika! Nesu net svajojusi apie tokią vietą, kokioje esu dabar. Nieko panašaus nesu mačiusi nei internete, nei kelionių žurnaluose. Mes – Tailando šiaurėje, kalnuose. Mon Jam kaimelyje. Ir tai, ką pamatėm atvykę čia vakar, atrodė neįtikėtina! Pradėjus temti kalnų šlaitus nusagstė šimtai mažyčių švieselių. Tai – palapinių miesteliai, tvarkingai išsidėstę kalnuose tarp dirbamos žemės plotų. Kiekviena palapinė – su nuostabiu vaizdu į tolį. Buvau pakerėta tokio paveikslo. Įsijungiau Booking programėlę – jokių kempingų aplinkui nėra. Tačiau aš negalėjau nustygti vietoje. Žinojau, kad turim bent pabandyti ten nuvažiuoti. Įkalbėjau vyrą leistis į nakvynės su gražiu vaizdu paieškas. Nors planavome nakčiai grįžti namo, dėl visa ko buvau įsimetusi kelis papildomus drabužius ir dantų šepetėlius.
Pasiekę kitą šlaito pusę, užėjom į pirmą palapinių miestelį. Čia viskas ošia: prie kiekvienos palapinės po stalelį. Prie jų sėdi laimingos tajų šeimos, mėgaujasi maistu ir vaizdais. Ant kiekvieno stalo stovi thai bbq – vazonas su karštomis žarijomis. Ant jo uždėta speciali metalinė lėkštė, kurioje kiekvienas sau kepasi maistą. Čia yra laisva tik maža dvivietė mėlynoji palapinė, kuriai nepriklauso net stalelis, o ir vaizdas iš jos ne toks stulbinantis, kokio norėtųsi. Ieškom toliau. Mažų palapinių ir namukų kalnuose pilna, tačiau kiek beklaustume, atsakymas tas pats – vietų nebėra. Gal vis dėlto grįžti prie pirmosios palapinės? Įvažiuojame į dar vieną stovyklavietę. Prie mūsų automobilio pribėga vaikinukas, pasipuošęs raudona prijuoste ir vietnamietiška skrybėle, jo rankoje – barbekiu žnyplės. Jis ką tik gatvėje kepė mėsą. Vaikinukas pirmiausia irgi siūlo mažą mėlynąją palapinę, tik šį kartą – su vaizdu į krūmus ir viešąjį tualetą. Mandagiai pažadėjusi pagalvoti įsėdu atgal į automobilį. Mums apsisukinėjant (tai užtrunka – kalnų keliukas siaurutis) vaikinukas su barbekiu žnyplėmis pribėga dar kartą.
„Saulėlydžiai tik lūzeriams. Visi gali pamatyti saulėlydį. O, va, saulėtekiai - tik išrinktiesiems.”
– Noriu jums dar kai ką parodyti, – sako ir prašo palaukti.
Gal dešimt minučių jis laksto kažko ieškodamas ir kažką derindamas su kitais. Galiausiai padeda žnyples, sėda ant motorolerio ir kviečia sekti paskui jį. Atvažiavus išlipu pažiūrėti, ką gi jis pasiūlys. Prieinam prie tamsoje skendinčio pastato.
– Čia mano resort, – sako, kišdamas į spyną jau penktą raktą iš didžiulio ryšulio. – Tik dabar mes užsidarę remontui…
Atrakinęs duris suranda elektros skydinę. Po akimirkos šviesa įsižiebia, ir išvystu tris eiles nuostabių namelių kalno šlaite.
– Rinkis, kurį nori, – siūlo vyrukas, lyg tai būtų kepsneliai, kuriuos ką tik kepė gatvėje. Tiesa, jis jau be prijuostės ir skrybėlės – nusiėmė juos sėsdamas ant motorolerio ir tapo daug panašesnis į poilsiavietės savininką nei į gatvės prekeivį.
– Parodyk man su gražiausiu vaizdu,- paprašiau.
Šįryt čia ir prabudome. Mūsų palapinė didžiulė, labiau primena namą nei laikiną kempingo statinį. Viduje dvi lovos – dvigulė ir viengulė, stalas, keli sėdmaišiai. Lovos – kaip gerame viešbutyje. Prabangi patalynė, rankšluosčiai. Lauke – didžiulė terasa. Tik mums vieniems. Joje net yra tinklas – hamakas, kuriame atsigulęs po savimi matai tik stačius kalno šlaitus ir tankią augaliją papėdėje. Vakar jau buvo tamsu, tad išėjusi į terasą sugebėjau įžiūrėti tik tiek, kad priešais nėra nei krūmų, nei tualetų – tik šimtai romantiškų švieselių tolimoje.
Šiandien prabudau dar prieš saulėtekį. Laukiau šito tarsi apdovanojimo. Išsinešiau į terasą sėdmaišį, antklodę, šiltai susisukau, apsupta kalnų gaivos ir savo pačios jaudulio. Nekantravau, kada gi patekės saulė ir priešais mane atsivers nuostabi kalnų panorama. Po keletos minučių prie manęs prisijungė ir mano brangusis. Susiglaudėm po viena antklode ir tyliai laukėm stebuklo. Kartą viena nuostabi moteris, sutikta kelyje, man pasakė: „Saulėlydžiai tik lūzeriams. Visi gali pamatyti saulėlydį. O, va, saulėtekiai – tik išrinktiesiems.” Suprantu, ką ji turėjo galvoje. Dabar iš tiesų jaučiuosi kaip išrinktoji. Ar įmanoma jaustis kitaip, kai tau po kojomis – visas pasaulis? Iš už kalnų jau teka saulė, o aplink nieko nėra, tik mudu. Net paukščiai dar miega, vos vienas kitas sučiulba didingoje tyloje. Saulėtekiuose tikrai yra kažkas mistiška ir stebuklinga. Viskas bunda, vėl prasideda iš naujo. Šioje akimirkoje ir tu pats tarsi atgimsti. Šiandien gali iš naujo pasirinkti, kokį gyvenimą gyvensi. Gali iš naujo nuspręsti, kas esi. Gali atsistoti prieš tą kalnų grožį bei didybę ir prisistatyti visam pasauliui.
– Čia aš! Aš esu! Aš jus myliu!!! – šaukiu taip, kad net Lietuvoje mane išgirstų.
– Aš jus myliu! Myliu… – atkartoja kalnai.
Jei šiandien išėjus į lauką tau vėjas tyliai į ausį sušnabždėjo: „Myliu”, žinok, kad viskas gerai. Tau nepasivaideno. Tai buvau aš. :*
Iš knygos „Svajonių žemėlapis“
Su meile,
Monica Dream..
Draugystė koučingo stiliumi..
Norėtum pradėti savo vidinę kelionę? Pasikalbam..
Nekantrauju su tavimi susipažinti!
Pirmai pažintinei sesijai registruokis čia:
