„Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi, mintys patapę bagažu į laisvę prašosi,” – ir t.t., ir pan. dainavo Svaras. 

Aš niekada nerašau naktimis. Niekada – gal per drąsiai pasakyta. Rašiau naktimis eiles, kai buvau dvidešimt kelerių ir, kaip būdinga įkopusiems į trečią dešimtį, mane kankino egzistenciniai klausimai: kokia gyvenimo prasmė? Ar rūkyti kaljaną – tai tas pat kas cigaretes? Kodėl musė nenukrenta nuo lubų? Ir panašiai. Šiandien egzistenciniai klausimai manęs nekankina, tik lietuviško POP repo eilutės. Gulėdama lovoje atmerktomis akimis surepavau sau vietoj lopšinės pusę Lilo repertuaro, kol galiausiai supratau, kad geriausia dabar tiesiog išlipti iš lovos ir paimti į rankas plančetę. Kad besivartydama nepažadinčiau princesės ar karaliaus, miegančių iš abiejų mano šonų. Šiaip ne taip išsirangiau iš lovos, ir ką? Guliu svetainėje ant sofos, rašau ir? Apie ką? Kad man nesimiega? Kaip banalu… Aišku, šito teksto neištrinsiu. Išsaugosiu jį kaip didžiausią vertybę, tarsi kiekvienas mano parašytas žodis būtų lyg Jėzaus. Juos būtina fiksuoti evangelijose ir perduoti ateities kartoms, gyvensiančioms du tūkstančius metų po mano eros. Gerai apie save galvoju…

Įdomu, ar Jėzus buvo egoistas? Spėju, kad taip. Ar kitaip įmanoma tapti lyderiu?

O aš noriu būti lydere? Atrodo, sąmoningai niekada neturėjau tokio tikslo. (Bet juk gyvenimas ir žavus visokiomis nesąmonėmis.) Turėjau kitų tikslų. Pirma kažkam patikti, tada įtikti, galiausiai kažkam kažką įrodyti, aišku, svarbiausia sau. O kai pats pranoksti savo lūkesčius, kai niekam nieko įrodinėti nebereikia, ateina supratimas, kad vienintelis likęs dėmesio vertas kelias – tapti savimi.

●◦
Kai į mano galvą pasibeldė šita mintis, manyje įvyko atvirkščias nušvitimui procesas. Pasijutau visiškai buka.

Atrodė, kad visas pasaulis jau amžių amžius eina “į save”, o man, tamsuolei, tik dabar dašilo. Šlykštėjausi ta mintimi ir bukąja savo versija, kol vieną dieną neįsijungiau pažiūrėti vieno populiariausių Lietuvoje podcast‘ų. Trys jauni ir žavūs vyrai dalinosi nuomonėmis, kad plastinės operacijos yra būtina stiliaus detalė ir tik mėnesių klausimas, kada jie prisiruoš gultis po skalpeliu grožio vardan. WTF? Kodėl? Kokia nesąmonė! O kur taip ant bangos vilnijantis sąmoningumas? Kur meilė sau? Autentiškumas? Neturiu visiškai nieko prieš žmones, kurie ryžtasi tokiam žingsniui. Ir pati prieš kelis metus būčiau darius tą patį, jeigu būčiau bent kam nors įdomi ir koks nors anoniminis hateris būtų parašęs komentarą apie mano nosį. Visa laimė, kad niekam neįdomi nei aš, nei mano nosis, nei, tuo labiau, mano nuomonė. Jeigu paviešinsiu šitą įrašą kokiam Facebook’e, tai greičiausiai jį palaikins tik mano mama ir koks nors Mahomedas, neaiškiu būdu atsiradęs tarp mano FB draugų ir kartais parašantis “beautiful” po mano nuotraukomis. Jeigu kurį laiką prasileidžiu ir neištrinu tokių gerbėjų iš draugų sąrašo, galiausiai jie neištveria. Keturis kartus parašę “Hi” ir nesulaukę atsakymo atsiunčia savo penio nuotrauką.

Kodėl vyrai galvoja, kad penio nuotrauka yra geriausias būdas pradėti pokalbį? Ar čia toks naujas vizualinis būdas pasiųsti merginą ant trijų raidžių, kai nesulauki iš jos dėmesio?

Gal ir išradinga, tik darosi nebe originalu. Įdomu, jie tam naudoja savo nuotraukas ar perka Shuterstock’e? Reikės paklausti… Jeigu naudoja savo, akivaizdu, jau yra nušvitę ir trykšte trykšta meile savo kūnui nuo galvos iki visų dvidešimt vieno pirštų galiukų. Man dar toli iki tokio sąmoningumo. Kol kas tikrai neišdrįsčiau siuntinėti savo kūno dalių nuotraukų nepažįstamiesiems. Net jeigu tai būtų tik nosis. Ir panašu, kad net plastinė operacija man nepadėtų. Gal savo nušvitimą pradėsiu nuo šito įrašo ir mygtuko Post. Einu miegoti, nes prirašysiu visokių nesąmonių, labanakt…

Su meile,

Monica Dream..

Draugystė koučingo stiliumi..

Nori sužinoti, kur keliausim toliau?

Įvesk savo el. paštą ir sužinok visą naujausią informaciją.

Norėtum pradėti savo vidinę kelionę? Pasikalbam..
Nekantrauju su tavimi susipažinti!
Pirmai pažintinei sesijai registruokis čia:

Noriu sesijos!