Ar aš normali?
Tikriausiai ne. Guliu lovoj, sunkiai pajėgdama iš jos išlipti. Koja – langetėje, visur maudžia. Guliu ir džiaugiuosi – kokia aš vis dėlto esu laiminga! Kaip man pasisekė – juk galėjo baigtis ir žymiai blogiau. Daug daug blogiau..
"Gulėjau ant asfalto, visas kūnas drebėjo, iš akių upeliais riedėjo ašaros, bet viduje aš džiaugiausi"
Buvo vakaras, temo. Su dukryte ėjom namo po gero atpalaiduojančio tailandietiško masažo. Nors nuo namų – vos penkiolika minučių kelio pėsčiomis, visi trys čia atvažiavome automobilio. O atgal mudvi su dukryte sugalvojome eiti pėstute. Oras puikus, saulei nusileidus nebe taip karšta, o ir nuotaika pakili. Žingsniuojam sau, žiūrim – dailus suoliukas. Nusprendėm prisėsti, palaukti tėčio, kuris turi parvairuoti mašiną. Gatvė nejudri, net nežinau, ar ją iš viso galima pavadinti gatve. Tai labiau platus gyvenamosios zonos kelias, kuris sezono metu būna gausiai apstatytas įvairiais prekybiniais kioskeliais, o dabar čia pravažiuoja vos vienas kitas automobilis ar motoroleris. Tėtis sustojo mūsų paimti kitoje kelio pusėje. Mes pasileidome per gatvę.
– Duok rankytę, čia važiuoja mašinos, – ištiesiau Katytei ranką.
– Ne, – atšovė savarankiška dvimetė.
– Duok rankytę, matai, atvažiuoja mašina,- parodžiau pirštu į didelį baltą visureigį, lėtai judantį mūsų link.
Abi verkėm... Nežinau ar iš skausmo, ar iš baimės, ar iš išgąsčio. Ašaros bėgo upeliais, o aplink mus iš kažkur spietėsi vis daugiau žmonių.
Automobilis važiavo be šviesų. Katytei kaip tik tuo metu pasirodė, kad reikia sustoti. Aš pasilenkiau, norėdama paimti ją ant rankų, kad greičiau pereitume gatvę. Buvau įsitikinusi, kad automobilio vairuotojas mus mato. Visa laimė, kad spėjau kažkaip nustumti mažylę nuo kelio. Kai pajutau smūgį į nugarą, jau buvo per vėlu. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim. Mamos turi slaptų stebuklingų galių: nesuprantu kaip, bet vos parblokšta automobilio pašokau nuo žemės, griebiau dukrytę ant rankų ir vėl atsiguliau ant asfalto. Abi verkėm… Nežinau ar iš skausmo, ar iš baimės, ar iš išgąsčio. Ašaros bėgo upeliais, o aplink mus iš kažkur spietėsi vis daugiau žmonių. Nebegalėjau atsistoti, maudė visą kūną. Laikas, kol atvažiavo greitoji, atrodė begalinis. Gulėjau ant asfalto, visas kūnas drebėjo, iš akių upeliais riedėjo ašaros, bet viduje aš džiaugiausi. Mačiau, kaip mano mažoji sukasi aplinkui, žinojau, kad jai viskas gerai. Jaučiau, kaip visi manimi rūpinasi. Gal nuskambės kvailai, bet pasakysiu: gera kartais tiesiog gulėti ant asfalto ir nedaryti nieko. Paprastai aš būnu ta, kuri viską sureguliuoja, sužiūri, iškviečia pagalbą ir randa išeitį iš bet kokios situacijos. Vis dėlto kaip gera niekuo nesirūpinti ir leisti, kad kažkas pasirūpintų tavimi. Ir nesakau, kad nekilo noras elgtis kitaip. Net ir gulint vidury gatvės buvo minčių viską padaryti pačiai. Turbūt tokia ir buvo man skirta pamoka. Nežinau, ar ją išmokau, bet šiandien jaučiuosi mylima ir laiminga. Koks gražus vaizdas pro langą! Pabudusi rytą šalia lovos radau dubenėlį šviežių mangų ir abu savo mylimukus šalia. Vakar po daugybės rentgeno nuotraukų ir vidaus organų echoskopijų vėlai vakare mane sutvarstytą išleido iš ligoninės. Atsipirkau tik sumušimais, nubrozdinimais ir keliais lūžusiais pėdos kauliukais. Pasirodo, mašina pervažiavo man dešinę pėdą. Ir vis dėlto – kokia aš laiminga… Sulaukiau paties nuoširdžiausio atsiprašymo iš automobilį vairavusio senyvo amžiaus inteligentiško tajaus. Jis su visa šeima lydėjo mane į ligoninę ir viskuo rūpinosi. Nepykau ant jo nei akimirką. Mano princesė šiandien kupina jėgų išvažiavo į darželį, o mano brangusis rūpinasi, kad jausčiausi jaukiai ir patogiai. Jis netgi išvirė jau virtus kiaušinius, kol aš miegojau! 😀
Žodžiu, laimė slypi paprastuose dalykuose…
Bučkis iš Tailando :*
Ir saugokitės automobilių…
Iš knygos „Svajonių žemėlapis“
Su meile,
Monica Dream..
Draugystė koučingo stiliumi..
Norėtum pradėti savo vidinę kelionę? Pasikalbam..
Nekantrauju su tavimi susipažinti!
Pirmai pažintinei sesijai registruokis čia:
