Man patinka karantinas

Šitoj vietoj turbūt laikas padėkoti pačiam nuostabiausiam vyrui pasaulyje – Vilius Bobinas, kuris visą tą laiką toliau rūpinosi šeimos gerove ir visais mūsų šeimos verslais, tuo pačiu ir “Turto ekspertais”.

Bet grįžkim prie romantikos. Pailsėjusi, paauginusi savo asmenybę ir pašmirinėjusi pirmyn – atgal iš savo komforto zonos, ne juokais susidomėjau koučingu. Su tuo versle jau teko susidurti, bet dabar mane žavėjo tas paslaptingasis “spiritual coaching”. Asmenybės transformacija, metaforinės kortos, vizualizacija. Pasirodo, koučinge naudojami ne tik NLP ar psichologijos mokslo metodai, bet ir hipnozė, sąmoningas sapnavimas, meditacija, mindfulness technikos ir panašūs dalykai. Su didžiausiu malonumu ir smalsumu pasinėriau į tą kelionę.
Ir spėkit, ką sužinojau?
Taip! Kad visi dabar koučeriai! Net Rolandas Kazlas per „Kitokius pasikalbėjimus“ yra sakęs: „Oi, dabar tiek tų koučerių. Dažnai tie koučeriai savo srity gana vidutiniai būna. Tie, kurie savo srity labai daug pasiekę, jie toliau dirba. O kurie supranta, kad kažkaip čia daugiau toliau neis man, tai aš pakoučinsiu tada. Ir iš to susikrauna turtus. Leidžia knygą po knygos, susitikimai po susitikimo ir koučina…” Grynų gryniausia tiesa – negaliu ginčytis.

Per pastaruosius pusantrų metų kelyje sutikau nemažai žmonių. Bent 20 % jų save vadina koučeriais. Ir aš su jais susiduriu ne kokiuose nors paslaptinguose koučų susitikimuose, tiesiog taip savaime nutinka… Randu du paaiškinimus. Pirmasis: panašus traukia panašų. Antrasis: koučingą, kaip pagrindinį užsiėmimą, dažnai renkasi nepriklausomi, gyvenimą kelyje, egzotiškose vietose mėgstantys ir sau iššūkių nebijantys kelti žmonės. Na gerai, ne visi jie tokie… Ai, dar gali būti ir trečia priežastis – tiesiog visi dabar koučeriai! Fuck… ir vėl man nepasisekė būti originalia… Bet aš pasistengsiu! Noriu papasakoti apie tai, kaip aš suprantu koučingą.

Viena pažįstama koučingo profesionalė skirtumą tarp koučingo ir psichologijos man aiškino taip: “Koučingas, – sakė ji, – tai vienas įnėrimas ir išnėrimas, turint labai konkretų tikslą, o psichologija – ilgas nardymas su pilnu deguonies balionu tyrinėjant viską aplink”. Spalvingas apibūdinimas! Tačiau aš koučingą įsivaizduoju kitaip. Gyvenime teko patirti tokių periodų, kai labai norėjosi draugės ar draugo šalia, kuriam rūpėtų mano svajonės ir tikslai. Žmogaus, kuris savo palaikymu padėtų man jų pasiekti. Ne baksnodamas į sunkumus, o tikėdamas manimi. Tokių žmonių mano kelyje buvo nedaug, ir jie tikrai nebuvo koučeriai… Apie tai nemažai mąsčiau rašydama romaną „Svajonių žemėlapis“. Kažkada vienas nuostabus teatro aktorius prie marihuanos suktinės mestelėjo: “Žinai, tu matai žmones daug geresnius, nei jie iš tikrųjų yra. Tai – tavo dovana”. Matau… ir visa širdimi tikiu, kad žmonės tokie ir yra. Jei tikėsim žmogumi, jis galiausiai pats patikės savimi. Noriu būti koučere, kuri tavimi tikėtų. Noriu palaikyti tave, o ne tavo tikslus. Nenoriu tikrinti tavo namų darbų ir progreso vien todėl, kad pasiektume tikslą. Noriu paklausti: „O kaip tau šiandien atrodo? Ar tas tikslas vis dar svarbus? O gal atsitiko kas nors svarbesnio?“ Nenoriu teisti, jei ko nors nepadarei, kažkas nepavyko. Noriu kartu su tavim paieškoti priežasčių, kodėl? Ką kitą kartą galima daryti kitaip? Kad ir kokie tavo tikslai: santykiai, asmeninis augimas, karjera, tėvystė, verslas. Visai nesvarbu, kokio dydžio tavo problemos. Aš noriu tau padėti. Nenoriu įnerti ir išnerti, noriu ilgalaikės draugystės. Noriu tau būti ta drauge, kurios kažkada man taip trūko. Noriu eiti šalia ir palaikyti už rankos, kai susidursi su iššūkiais. Kai reikės priimti lemtingą sprendimą. Kai reikės išsikabaroti iš tave užgriuvusios problemų lavinos. Arba kai apatiškai žiūrėsi į lubas ir svarstysi, kodėl nieko nesinori, niekas nedžiugina… Pasišnekam…